Spausdinti

Euro zonos valstybės

Devyniolika Europos Sąjungos valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Estija, Ispanija, Italija, Graikija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Vokietija šiuo metu sudaro euro zoną. Ji apima valstybes nares, įteisinusias eurą kaip bendrąją valiutą ir vykdančias bendrą pinigų politiką. Europos centrinis bankas ir eurą įvedusių valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą.

Euro zona /© European Central Bank

Patirtis

Nuo 2002 m. pradžios daugiau kaip 300 mln. 12 euro zonos valstybių narių piliečių naudojasi tais pačiais pinigais – eurais. Visose euro zonos valstybėse vienu metu naudotos dviejų rūšių valiutos – euras ir nacionalinės valiutos. Šis laikotarpis skirtingose valstybėse buvo nevienodas, tačiau 2002 m. kovo 1 d. euras tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone visoje euro zonoje. 2007 m. sausio 1 d. eurą įvedusioje Slovėnijoje dvi savaites (iki 2007 m. sausio 14 d.) buvo galima atsiskaityti ir nacionaline valiuta, ir eurais. Po dviejų valiutų apyvartos laikotarpio naudojami tik grynieji eurai.

Trys Europos Sąjungos (ES) valstybės narės – Didžioji Britanija, Danija ir Švedija – neįvedė euro ir išsaugojo savo nacionalines valiutas. Dviem iš šių valstybių narių – Didžiajai Britanijai ir Danijai – galioja ypatingas statusas ir jos turi teisę neįvesti euro. Šios valstybės tai galės padaryti, kai manys esant reikalinga. Švedijai išimtis naudoti nacionalinę valiutą taikoma laikinai.

Lietuvai, kaip ir kitoms naujosioms ES valstybėms narėms, taikoma išimtis naudoti nacionalinę valiutą, kol bus tinkamai pasirengta euro įvedimui.

Kainos euro zonoje

Labiausiai žmones jaudinantis euro trūkumas yra galimas prekių kainų didėjimas dėl euro įvedimo. Grynųjų eurų įvedimas daugelio euro zonos šalių gyventojų buvo suvoktas kaip veiksnys, gerokai padidinęs infliaciją (bendrojo kainų lygių kilimą, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia). Tačiau statistika ir ekonominės studijos parodė, kad kai kurių prekių kainos iš tikrųjų padidėjo, bet bendra įtaka infliacijai buvo nedidelė ir laikina.

Kas galėjo sąlygoti euro įvedimo įtaką infliacijai? Vienas veiksnys buvo įmonių sąnaudos dėl euro įvedimo. Antra, rinkoje egzistuoja objektyvus reiškinys, kad kai kurių prekių kainos apvalinamos iki rinkodaros požiūriu patrauklių skaičių. Trečia priežastis, kuriai valdžia neišvengiamai skirs didelį dėmesį – atskirų prekių ir tiekėjų bandymas pasipelnyti didinant kainas, kadangi euro įvedimas yra savotiškas konkurentų veiksmus koordinuojantis mechanizmas: vienai įmonei didinti kainas rizikinga, jeigu to nedaro konkurentai. Bet jeigu yra tikimybė, kad tą darys visi vienu metu, tai niekas nepraranda rinkos dalies ir gali pabandyti iš to pasipelnyti. Šie trys dalykai sąlygojo atskirų prekių pabrangimą euro zonos šalyse įvedant eurą.

Kokios prekės labiausiai brango? Iš esmės pabrango labai nedaug prekių, daugiausia paslaugų sferoje. Daugiausia pabrango restoranų ir kavinių, kirpyklų, sauso valymo, automobilių taisymo paslaugos ir pan. Nepaisant to, visuomenė ir žiniasklaida labai greitai iš to padarė neteisingų apibendrinimų apie bendrąjį kainų lygio pokytį. Kitaip tariant, žmonių suvokta infliacija buvo didelė, liaudis sukūrė mitų, pavyzdžiui, esą Vokietijoje kas kainavo markėmis, tas dabar kainuoja eurais. Iš esmės tai reikštų, kad šioje šalyje buvo 100 proc. infliacija dėl euro įvedimo. Bet tai - absoliuti netiesa. Iš tikrųjų infliacija euro zonoje kaip svyravo apie 2%, taip ir išliko. Įspūdis, jog euro įvedimas daugiausiai ir nulėmė kainų augimą, susidarė dėl to, jog pradėjus naudoti grynuosius eurus, neįprastai pabrango būtent kai kurios dažnai perkamos, pigios prekės ir paslaugos, pavyzdžiui, puodelis kavos kavinėje, duona, automobilių remontas, bilietai į renginius. Tačiau iš tikrųjų dauguma kainų eurą įsivedusiose ES valstybėse liko nepakitusios, o, pavyzdžiui, daugelio pramoninių prekių tokių kaip kompiuteriai, foto prekės ir stereo aparatūra, kainos toliau mažėja – iš dalies dėl atpigusių technologijų.  

Parengta pagal Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus dr. Raimondo Kuodžio straipsnį „Euras Lietuvai: už ir prieš“