Apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje
Europos Sąjunga
ES politikos sritys
Bendroji užsienio ir saugumo politika
Bendroji užsienio ir saugumo politika
ES skatinant ir siekiant palaikyti stabilumą pasaulyje, gynyba tampa svarbiu bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) aspektu. Kovodama su terorizmu, tarptautiniu nusikalstamumu, nelegalia prekyba narkotikais ir nelegalia migracija, ES glaudžiai bendradarbiauja su kitomis pasaulio šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis.
Pirmasis ambicingas, tačiau nesėkmingas žingsnis bendros užsienio ir saugumo politikos link žengtas jau 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai bandyta sukurti šešių valstybių, ES steigėjų, Europos gynybos bendriją. 1970 m. prasidėjo kitas procesas, pavadintas „Europos politiniu bendradarbiavimu“, kai buvo siekiama suderinti valstybių narių pozicijas tuometiniais užsienio politikos klausimais. Kiek galėdamos, ES šalys stengėsi daryti bendrus pareiškimus, tačiau ypač jautriais klausimais ne visuomet pavykdavo pasiekti privalomai vienbalsio sprendimo.
Per pastaruosius 15 metų sustiprėjo Sąjungos pastangos vaidinti jos ekonominį statusą atitinkantį vaidmenį sprendžiant tarptautinės politikos ir saugumo klausimus. Po Berlyno sienos griūties 1989-aisiais Europoje kilę konfliktai įtikino ES valstybių ir vyriausybių vadovus, kad būtina imtis veiksmingų bendrų veiksmų. Neseniai prasidėjusi kova su tarptautiniu terorizmu tik dar sutvirtino šį įsitikinimą.
Formaliai Bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) principas įtvirtintas 1992 m. Mastrichto sutartyje. Praėjus vos keliems mėnesiams po jos pasirašymo, buvusioje Jugoslavijoje kilo karas. Europos Sąjungos pastangos išspręsti krizę politinėmis priemonėmis buvo bergždžios. ES neturėjo savo karinių pajėgų, tad jos narės galėjo dalyvauti tik vėliau į regioną nusiųstų JT ir NATO karinių pajėgų sudėtyje. Šios pamokos nenuėjo veltui.
Pagal Mastrichto sutarties nuostatas taip pat vykdoma Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP), tapusi BUSP dalimi. ESGP suteikia galimybę į krizės ištiktas vietas siųsti karines arba policijos pajėgas vykdyti humanitarines, taikos palaikymo, krizių sureguliavimo ir net taikdarystės operacijas. Karinius veiksmus atlieka NATO nepriklausančios, tačiau jos ištekliais galinčios naudotis ES greitojo reagavimo pajėgos. Pirmosios ESGP misijos atliktos buvusioje Jugoslavijoje, kur anksčiau ES patyrė nesėkmes. 2003-ųjų sausį ES policijos pajėgos pakeitė JT specialiosios paskirties policijos pajėgas Bosnijoje ir Hercegovinoje, o po trijų mėnesių ES karinės pajėgos perėmė NATO karių užduotis Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje.
Daugelį metų buvo bandoma supaprastinti BUSP sprendimų priėmimo procedūras. Tačiau priimant svarbiausius sprendimus, visos narės turi balsuoti vienbalsiai. Nepaisant valstybių narių atsidavimo BUSP, kartais jų vyriausybėms sunku pakeisti nacionalinės politikos kryptį ES solidarumo labui. Ryškus valstybių narių nuomonių išsiskyrimas 2003 m. pavasarį, kai JT Saugumo taryba turėjo nuspręsti, ar sankcionuoti JAV vadovaujamą karą Irake, akivaizdžiai parodė, kaip kartais sunku rasti bendrą vardiklį.
ES turi užtikrinti, kad įvairūs jos išorės politikos aspektai būtų tarpusavyje suderinti ir skelbtų vieną aiškią žinią. Todėl 1999 m. buvo paskirtas ES Vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai – Javieras Solana (Chavjeras Solana).
