Apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje
Europos Sąjunga
ES politikos sritys
Bendroji žemės ūkio politika
Bendroji žemės ūkio politika
Specifinė pirmojo ramsčio sudėtinė dalis yra bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP). Ji susiformavo šeštajame dešimtmetyje Vakarų Europoje, kur ilgai trukęs karas nualino šalis, sugriovė žemės ūkį ir sutrikdė aprūpinimą maisto produktais. Ankstyvoji BŽŪP visą dėmesį skyrė produktyvumo didinimui, kad vartotojai už prieinamą kainą nuolat galėtų įsigyti maisto produktų, o Europos Sąjungoje būtų sukurtas gyvybingas žemės ūkis. Vykdant BŽŪP, ūkininkams buvo mokamos subsidijos ir taip garantuojamas kainų stabilumas, skatinant juos daugiau gaminti. Finansinė parama buvo teikiama už ūkių pertvarkymą, pavyzdžiui, finansuojamos investicijos, skirtos padidinti ūkio apimtis, pagerinti valdymą ir technologinius įgūdžius, kurie padėtų ūkininkams prisitaikyti prie modernios ekonomikos ir socialinės aplinkos sąlygų.
BŽŪP buvo labai sėkminga ir padėjo ES apsirūpinti maisto produktais, tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje ES susidūrė su nuolatiniu pagrindinių žemės ūkio produktų pertekliumi. Gamyba augo daug greičiau nei vartojimas ir ES biudžetui teko didelių išlaidų našta, atsikratant pertekliaus. Dalis šio pertekliaus buvo eksportuojama (už tai mokant subsidijas), kita dalis sandėliuojama arba sunaikinama ES viduje. Šios priemonės buvo brangios, iškraipė pasaulinę rinką, ne visada sutapo su ūkininkų interesais ir neteko vartotojų bei mokesčių mokėtojų pritarimo.
Nuo 1990 m. BŽŪP patyrė daug esminių pokyčių. Ribojant gamybos apimtis sumažėjo perteklius, ir nauju dėmesio centru tapo ekologinis ūkininkavimas. Ūkininkai, gaudami tiesioginių pajamų paramą, privalėjo atsižvelgti į rinkos poreikius ir kintančius visuomenės prioritetus. Iš naujo nustatant prioritetus, susiformavo dar vienas svarbus elementas – kaimo plėtros politika. Jos tikslas – skatinti kaimo gyventojų iniciatyvumą ir padėti ūkininkams įvairinti gamybą, tobulinti produktų rinkodarą ar kitaip pertvarkyti savo verslą. Nustatyta maksimali žemės ūkiui skiriamo ES biudžeto riba.
2003 m. susitarta dėl dar vienos BŽŪP reformos. Pinigai ūkininkams jau nemokami vien už produktų gamybą. Dabartinė BŽŪP, viena vertus, atsižvelgia i vartotojų ir mokesčių mokėtojų interesus ir, antra vertus, suteikia ES ūkininkams laisvę gaminti tai, ko reikia rinkai. Ateityje didžioji dalis paramos ūkininkams bus mokama nepriklausomai nuo to, ką ir kiek jie gamina. Pagal naują sistemą ūkininkai vis dar gaus tiesiogines pajamų išmokas, garantuosiančias jiems stabilias pajamas, tačiau tiesioginio ryšio tarp pajamų ir gamybos apimčių jau nebebus. Be to, ūkininkai privalės laikytis aplinkosaugos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės standartų. To nedarantiems bus sumažintos tiesioginės išmokos (kryžminio atitikimo taisyklė). Panaikinus ryšį tarp subsidijų ir gamybos, ES ūkininkai galės lengviau konkuruoti ir orientuotis i rinką. Jie atgaus laisvę gaminti tai, kas jiems pelningiausia, bet ir toliau galės išsaugoti norimą pajamų stabilumą.
Ši reforma jau duoda naudą: gamyba sumažėjo. Ūkininkai skatinami naudotis tvarios žemdirbystės metodais, saugojančiais gamtą ir kraštovaizdį. Naujas ūkininkų bendruomenės vaidmuo – užtikrinti tam tikrą ekonominį aktyvumą visose kaimo vietovėse ir išsaugoti Europos kraštovaizdžio įvairovę. 2003 m. BŽŪP reforma sustiprino kaimo plėtros politiką: sumažintos tiesioginės išmokos didesniems ūkiams ir tos lėšos skirtos kaimo plėtros priemonėms. Kaimo gyvenimo būdo įvairovė ir pagarba žmonių gyvenimui santarvėje su žeme yra svarbi Europos identiteto dalis.
Tekstas parengtas pagal leidinį „Bendroji žemės ūkio politika – apžvalga“
(Europos Bendrijos, 2005)
