Regioninė politika
ES regioninės politikos esmė – parama iš ES biudžeto skurdesniems regionams ir gyventojams. Išmokos naudojamos plėtrai atsiliekančiuose regionuose skatinti, senoms pramonės zonoms pertvarkyti, teikti pagalbą darbo ieškančiam jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, paramą ūkiams modernizuoti ir ne tokias palankias sąlygas turinčioms kaimo vietovėms remti. Dėl Europos Sąjungos finansuojamų struktūrinių programų ES valstybės gali suvienodinti savo ekonomikas, o tai padeda efektyviau įgyvendinti ekonominę ir pinigų sąjungą.
Išmokos skirstomos per tris pagrindinius fondus:
- Europos regioninės plėtros fondą (angl. ERDF);
- Sanglaudos fondą – jo lėšos naudojamos transporto infrastruktūros ir aplinkosaugos projektams tose ES valstybėse, kur BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 90% ES vidurkio. Tokios valstybės iki pastarosios plėtros buvo Airija, Graikija, Portugalija ir Ispanija, bet dabar daugiau paramos iš fondų sulaukia naujosios narės;
- Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentą (angl. ISPA – Instrument for Structural Policies for Pre-Accession) - finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus šalyse kandidatėse.
Dar yra ES Solidarumo fondas, teikiantis pagalbą stichinių nelaimių atveju.
Išmokos papildo arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalinės bei regioninės valdžios investicijas. Siekdama skirti išmokas toms sritims, kuriose jos turės didžiausią poveikį, ES nustatė tris prioritetinius tikslus:
- Remti plėtrą regionuose, kur BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Pinigai naudojami ekonomikai juose išjudinti, sukuriant reikalingą infrastruktūrą, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas į vietos verslą.
- Teikti pagalbą sunkumų turintiems regionams. Tai gali būti vietovės, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietovės, krizės apimtos žvejų bendruomenės arba rimtų sunkumų turintys miestai.
- Įveikti nedarbą modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas.














