Europos Bendrijų istorija
Romos sutarties pasirašymas 1957 m. kovo 25 d.
1949 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas (Roberas Šumanas) pasiūlo įkurti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB).
1951m. balandžio 18 d. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika (vadinamasis „šešetas") pasirašo sutartį, įkuriančią Europos anglių ir plieno bendriją (Paryžiaus sutartis).
1952 m. rugpjūčio 10 d. Jeanui Monnet (Žanui Monė) pirmininkaujant pradeda veikti Aukščiausioji valdyba, EAPB vykdomoji institucija.
1952 m. rugsėjo 10 d. „Šešeto" užsienio reikalų ministrai, susitikę Mesinoje, sutaria plėtoti integraciją. Sukuriamas tarpvyriausybinis komitetas, kuriam vadovauja Paul-Henri Spaakas (Polis-Anri Spakas).
1957 m. kovo 25 d. Romoje „šešetas" pasirašo sutartis, įkuriančias Europos ekonominę bendriją (EEB) ir Euratomą (Romos sutartis).
1958 m. sausio 1 d. įsigalioja Romos sutartis. Walteris Hallsteinas (Valteris Halštainas) tampa pirmuoju EEB Komisijos pirmininku, o Louisas Armandas (Luji Armanas) — pirmuoju Euratomo Komisijos pirmininku.
1961 m. sausio 14 d. Taryba priima pirmuosius keturis reglamentus, susijusius su bendra žemės ūkio politika, pirmąjį finansinį reglamentą bei konkurenciją reguliuojantį reglamentą.
1963 m. liepos 20 d. Jaundėje pasirašomas EEB ir 17 Afrikos valstybių bei Madagaskaro Asociacijos susitarimas (Jaundės susitarimas).
1965 m. balandžio 8 d. Pasirašoma sutartis, sujungianti trijų Europos Bendrijų vykdomąsias valdžias (EAPB, EEB ir Euratomas) – Sujungimo sutartis. Jai įsigaliojus1967 m. liepos 1 d., pirmuoju visų trijų Bendrijų (EAPB, EEB ir Euratomo) Komisijos pirmininku tampa Jeanas Rey (Žanas Rėjus).
1967 m. liepos 1 d. Baigiama kurti muitų sąjunga ir nustatomas bendrasis muito mokestis.
1968 m. gruodžio 18 d. Komisija pateikia Tarybai „Manšolto planą", pagal kurį bus reformuojamas žemės ūkis.
1969 m. liepos 29 d. Pasirašyta antroji Jaundės Konvencija (įsigaliojo 1971 m. sausio 1 d.)
1969 m. gruodžio 1-2 d. Valstybių ar vyriausybių vadovai susitinka Hagoje aptarti bendrosios rinkos sukūrimo užbaigimo, didesnio integravimosi ir EB plėtros. Jie susitaria palaipsniui iki 1980 m. įvesti Ekonominę ir pinigų sąjungą, paspartinti integraciją bei politinį bendradarbiavimą.
1970 m. sausio 1 d. Atsakomybė už užsienio prekybos politiką iš valstybių narių perduodama EB.
1970 m. spalio 8 d. Tarybai ir Komisijai pristatomas Liuksemburgo Ministro Pirmininko Wernerio (Vernerio) planas dėl ekonominės ir pinigų sąjungos laipsniško pasiekimo.
1972 m. kovo 21 d. Sukuriama „valiutų grandinė" – valstybių narių vyriausybės ir Taryba susitaria, kad jų valiutų kursai svyruotų tik iki 2,25 proc.
1972 m. spalio 19-20 d. Išplėstos Bendrijos valstybių ar vyriausybių vadovai sutaria pakeisti EB j Europos Sąjungą bei priima naują Ekonominės ir pinigų sąjungos jvedimo tvarkaraštį.
1973 m. sausio 1 d. EB formaliai išaugo iki 9 narių: prisijungė Airija, Danija ir Didžioji Britanija. EB suteikiama išskirtinė atsakomybė už bendrą prekybos politiką.
1974 m. gruodžio 9-10 d. Valstybių ar vyriausybių vadovai susitikime Paryžiuje nutaria susitikti reguliariai kaip Europos Vadovų Taryba.
1975 m. vasario 28 d. EB ir 46 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybės pasirašo Lomės konvenciją, pagal kurią EB joms teikia finansinę ir techninę pagalbą bei geresnes prekybos sąlygas.
1975 m. kovo 10-11 d. Valstybių ar vyriausybių vadovai pirmą kartą susitinka Dubline kaip Europos Vadovų Taryba.
1975 m. kovo 18 d. Ministrų Taryba nutaria įkurti Europos regionų plėtros fondą.
1975 m. gruodžio 1-2 d. Romoje Europos Vadovų Taryba sutaria įvesti Europos pasą bei dalyvauti Šiaurės-Pietų dialoge.
1977 m. liepos 1 d. Galutinai panaikinti muitai tarp 9 EB valstybių narių.
1978 m. liepos 6-7 d. Bremene Europos Vadovų Taryba pritaria planui įkurti Europos pinigų sistemą (EPSis) bei įvesti Europos piniginį vienetą (ekiu).
1979 m. kovo 13 d. pradeda veikti Europos pinigų sistema.
1979 m. vasario 5 d. Devyniose valstybėse narėse įvyksta pirmieji tiesioginiai rinkimai į Europos Parlamentą.
1979 m. liepos 17-20 d. Įvyksta pirmoji tiesiogiai išrinkto Europos Parlamento sesija Strasbūre. Simone Veil (Simona Veil) išrenkama pirmąja jo pirmininke.
1979 m. spalio 31 d. Lomėje pasirašoma antroji Lomės konvencija tarp EB ir 58 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių.
1981 m. sausio 1 d. Graikija tampa 10-ąja EB valstybe nare.
1982 m. vasario 23 d. Referendume Grenlandija nutaria išstoti iš EB.
1984 m. gruodžio 8 d. Pasirašoma trečioji Lomės konvencija tarp EB ir 65 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybių.
1985 m. kovo 29-30 d. Briuselyje Europos Vadovų Taryba priima integruotą Viduržemio jūros valstybių programą, panaikindama visas dar buvusias kliūtis Ispanijai ir Portugalijai įstoti į EB.
1985 m. birželio 14 d. Šengene (Liuksemburgas) steigėjų šešetas be Italijos (Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietija) pasirašo susitarimą palaipsniui atsisakyti tarpusavio sienų kontrolės, kad būtų užtikrintas laisvas žmonių judėjimas (Šengeno susitarimas).
1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija įstoja į Bendriją - valstybių narių skaičius išauga iki dvylikos.
1986 m. vasario 17-28 d. Dvylikos valstybių narių vyriausybių vadovai pasirašo Suvestinį Europos aktą.
1989 m. birželio 26-27 d. Madride Europos Vadovų Taryba pritaria idėjai organizuoti tarpvyriausybinę konferenciją pagal Deloro planą, kurį sukūrė centrinių bankų vadovai, vadovaujami Komisijos prezidento Deloro. Pagal šį planą Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) turėtų būti įvesta trimis etapais.
1989 m. gruodžio 15 d. Pasirašoma ketvirtoji Lomės konvencija tarp EB ir 68 Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno valstybių.
1990 m. birželio 19 d. Liuksemburge pasirašomas antrasis Šengeno susitarimas, nustatęs bendras vizų, prieglobsčio teikimo, išorinių sienų kontrolės ir policijos bei muitinių bendradarbiavimo taisykles.
1990 m. liepos 1 d. Prasideda 1-asis Ekonominės ir pinigų sąjungos etapas.
1990 m. spalio 3 d. Įsigalioja sutartis tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos, suvienijanti Vokietiją. Dar penkios žemės tampa EB dalimi.
1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis (Mastrichto sutartis). Pagaliau ekonominę integraciją papildo politinė.
1992 m. gegužės 2 d. Porto mieste (Portugalija) EB ir EFTA valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašo sutartį, įkuriančią Europos ekonominę erdvę (EEE). Šveicarijai referendume nubalsavus prieš, sutartis įsigalioja jai nedalyvaujant – 1994 m. sausio 1 d.
1992 m. gruodžio 11-12 d. Edinburge Europos Vadovų Taryba pritaria Danijos norui nedalyvauti bendros valiutos ir bendros gynybos politikos Europos Sąjungoje veikloje.
1993 m. sausio 1 d. Sukuriama bendra rinka.
1994 m. sausio 1 d. Prasideda ekonominės ir pinigų sąjungos 2-asis etapas.
1994 m. gruodžio 9-10 d. Europos Vadovų Taryba Esene priima strategiją, kaip priartinti Vidurio ir Rytų Europos valstybes prie ES, bei patvirtina naują Komisijos strategiją Viduržemio jūros regiono atžvilgiu.
1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tampa ES narėmis.
1995 m. lapkričio 27-28 d. Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių susitikime Barselonoje ES pritaria ilgalaikei partnerystei su Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėmis. Vienas iš sutarties tikslų - iki 2010 m. sukurti laisvosios prekybos regioną.
1995 m. gruodžio 2 d. Madride pasirašoma nauja transatlantinė darbotvarkė. ES ir JAV išreiškia norą plėtoti prekybą bei dirbti artimai kartu sprendžiant tarptautines problemas.
1995 m. gruodžio 15-16 d. Madride Europos Vadovų Taryba nusprendžia būsimąją bendrą Europos valiutą pavadinti euru.
1996 m. gruodžio 13-14 d. Dubline Europos Vadovų Taryba priima Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo bei augimo paktą. Būsimos euro monetos ir banknotai pristatomi visuomenei. Europos vadovai pasižada kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu.
1997 m. spalio 2 d. Penkiolika ES valstybių pasirašo pakeistą Europos Sąjungos sutartį - Amsterdamo sutartį.
1998 m. gegužės 2-3 d. Europos Vadovų Taryba patvirtina laikinąjį Europos centrinio banko pirmininką bei banko tarybą, taip pat vienuolikos valstybių, tinkančių ir norinčių dalyvauti trečiajame EPS etape, sąrašą.
1999 m. sausio 1 d. Prasidėjo trečiasis ir baigiamasis EPS etapas, kuriame dalyvauja vienuolika valstybių. Bendra ES valiuta – euras – pradedama naudoti atsiskaitymams tarp bankų.
2000 m. birželio 23 d. Baigus galioti Lomės konvencijai, Benine dvidešimties metų laikotarpiui tarp Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių bei Europos Bendrijos pasirašytas Cotonou susitarimas.
2001 m. vasario 26 d. pasirašyta Nicos sutartis, pakeitusi Europos Bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis.
2001 m. gruodžio 14-15 d. Europos Vadovų Taryba Lakene priima Deklaraciją dėl Europos Sąjungos ateities.
2002 m. sausio 1 d. Euro zonoje pradedama naudotis euro banknotais ir monetomis.
2003 m. liepos 10 d. Darbą baigia pirmasis Europos integracijos istorijoje Konventas, parengęs Europos Konstitucijos projektą.
2004 m. gegužės 1 d. Įvyksta didžiausia ligtolinėje Europos integracijoje plėtra – prisijungia dešimt (daugiausia Vidurio ir Rytų Europos) valstybių: Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija.
2004 m. pabaiga - 2006 m. ES konstitucinės sutarties ratifikavimo procesas.
2004 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Seimas pirmasis patvirtina ES Konstituciją. Parlamentuose ratifikavimo procedūras atlieka ir Austrija (2005 m. gegužę), Belgija (2005 m. kovą – birželį), Estija (2006 m. gegužę), Graikija (2005 m. balandį), Italija (2005 m. sausį-balandį), Kipras (2005 m. birželį), Latvija (2005 m. birželį), Malta (2005 m. liepą), Slovakija (2005 m. gegužę), Slovėnija (2005 m. vasarį), Suomija (2006 m. gruodį), Vokietija (2005 m. gegužę). 2005 m. sausio 20 d. ES Konstituciją pirmoji referendumu patvirtina Ispanija. 2005 m. gegužės 29 d. Prancūzijos piliečiai referendume pasisako prieš Europos Konstitucijos sutarties ratifikavimą, po poros dienų – birželio 1 d. – tą patį padaro olandai. Liepos 10 d. Liuksemburgo referendume Konstitucija paremiama, bet tampa aišku, kad, nesutikus prancūzams ir olandams, tolesnės ratifikavimo procedūros netenka prasmės, tad planuoti referendumai Čekijoje, Danijoje, Airijoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje atšaukiami. Lenkija ir Švedija nėra priėmusios konkretaus sprendimo, ar ir kaip ją tvirtins. Prieš įsijungdamos į Sąjungą, Konstituciją patvirtino ir Bulgarija bei Rumunija.
2006 m. gruodžio 12 d. priimta beveik trejus metus rengta Paslaugų direktyva, turinti užtikrinti laisvą paslaugų judėjimą bendrojoje rinkoje, kuriam ligšiol tekdavo mažiau dėmesio nei prekių judėjimui.
2007 m. sausio 1 d. Bulgarija ir Rumunija įstojo į ES. Slovėnija tapo euro zonos nare.
2007 m. gruodžio 13 d. Portugalijos sostinėje Lisabonoje Šv. Jeronimo vienuolyne 27 Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos steigimo sutartis. Šiuo metu vyksta sutarties ratifikavimo procesas.
2007 m. gruodžio 21 d. Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija prisijungė prie Šengeno erdvės. Europos Sąjungos šalių teisingumo ir vidaus reikalų ministrai 2007 m. gruodžio 6 d. priėmė galutinį sprendimą dėl Šengeno erdvės praplėtimo nuo gruodžio 21 dienos priimant į ją devynias šalis naujokes. Šengeno erdvę šiuo metu sudaro 24 Europos valstybės.
2008 m. sausio 1d. prie eurozonos prisijungė Kipras ir Malta.
2008 m. gruodžio 12 d. Šveicarija tapo Šengeno erdvės nare.
2009 m. sausio 1d. Slovakija tapo 16-ta euro zonos nare.
2009 m. birželio 4-7 d. ES vyko rinkimai į septintosios sesijos Europos Parlamentą.
2009 m. lapkričio 20 d. Europos Vadovų Tarybos posėdyje Hermanas Van Rompuy paskirtas pirmuoju nuolatiniu ES Tarybos pirmininku, o Catherine Ashton – Europos Sąjungos vyriausiąja užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotine.
2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis.
Parengta remiantis Vernerio Veidenfelso ir Volfgango Veselso
„Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovu“
