Plėtra
Pastaba: 1957 m. integralia Prancūzijos dalimi dar laikytas Alžyras.
Laikui bėgant, į Europos integracijos projektą įsitraukiančių valstybių vis daugėjo. Steigėjų šešetas 1973 m. išsiplėtė iki devyneto, 1981 m. narių padaugėjo iki dešimties, 1986 m. – iki dvylikos. 1995 m. valstybių narių jau buvo 15. Per visą šį laiką nė viena šalis neatsisakė narystės (net 1975 m. referendume, tradiciškai euroskeptiškoje Didžiojoje Britanijoje surengtame dėl to, ar likti organizacijoje, sulaukta teigiamo atsakymo). Tik Danijai priklausanti Grenlandija 1982 m. referendumu nutarė pasitraukti, nes integracija jai buvo nenaudinga dėl Bendrijos vykdomos bendrosios politikos keliamų apribojimų svarbiausiai jos ūkio šakai – žvejybai. Bet tai nepakeitė Danijos kaip narės statuso.
Visgi didžiausio masto Bendrijos (jau kaip Europos Sąjungos) plėtra įvyko 2004 m. Dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje prasidėjęs etapas smarkiai pakeitė jos parametrus. Dar svarbiau tai, kad naujųjų narių – daugiausia pokomunistinių valstybių – priėmimas žymėjo Europos tapatybės esminius pokyčius. Komunistinio bloko subyrėjimas jai buvo didelis iššūkis, nes Šaltojo karo metais užsimezgęs Europos integracijos projektas buvo glaudžiai susietas su Vakarų saugumo bendruomene. ES ir NATO rėmėsi tomis pačiomis vertybėmis – demokratija, laisva rinka, - dėl kurių „europietiška“ tapatybė buvo konstruojama priešpriešinant ją sovietinei sistemai. Tad Paryžiaus ir Romos sutarčių signatarams „Europa“ politine prasme reiškė tik pusę dabartinės Europos, vadinamąją „senąją Europą“. Dabar apimanti didžiumą posovietinės erdvės, ateityje integracija turėtų įtraukti ir Balkanų pusiasalį.
Narystės sąlygos
Dar Paryžiaus sutartyje, kuria šešetas įsteigė Anglies ir plieno bendriją, numatyta, jog bet kuri Europos šalis gali prašyti būti priimama į organizaciją. Ji turi tenkinti ir tam tikras sąlygas. Jos suformuluotos 1993 m. Kopenhagos Europos Vadovų tarybos išvadose dėl Vidurio ir Rytų Europos valstybių stojimo. Į vadinamuosius Kopenhagos kriterijus įeina:
- stabilios demokratinės teisinės valstybės institucijos, gerbiančios žmogaus ir mažumų teises;
- funkcionuojanti rinkos ekonomika, pajėgi atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas ES viduje;
- gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos. Tai visų pirma administraciniai – institucijų persitvarkymo ir prisitaikymo prie ES reikalavimų – gebėjimai. Stodamos į Europos Sąjungą valstybės turi perimti šalių narių sukurtą acquis communautaire ir negali atsisakyti kurios nors jos dalies, motyvuodamos tuo, kad nedalyvavo kuriant tam tikras normas.
Plėtros mechanizmas
Siekianti tapti nare valstybė pirmiausia Europos Sąjungos Tarybai turi įteikti prašymą, kurį bet kuriuo metu prieš ratifikuojant stojimo sutartį gali atsiimti. Tarybai gavus paraišką, Europos Komisija teikia Tarybai laikinąją nuomonę – joje išdėstomos narystės siekiančios šalies galimybės ir problemos.
Tuomet Taryba, gavusi Europos Parlamento daugumos pritarimą, turi vienbalsiai nuspręsti, ar pradėti derybas. Viso stojimo proceso metu kandidačių pažangą ir pasirengimą narystei seka ir vertina Europos Komisija. Derybose suderinus Stojimo sutartį, Taryba priima galutinį sprendimą. Stojimo sutartį, kaip ir visas tarptautines sutartis, turi ratifikuoti visos susitariančios šalys. Pasibaigus ratifikavimo procedūrai, stojanti šalis tampa visų Europos Bendrijos steigimo sutarčių susitariančiąja šalimi, tad, nors ir nuolat plėsdamasi, Bendrija išlaiko juridinio asmens statusą.
Plėtros istorija
Abejonės dėl Didžiosios Britanijos
Praėjus dvejiems metams nuo Romos sutarties pasirašymo septynios Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (EEBO), įsteigtos po karo paramai pagal Maršalo planą administruoti, narės – Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija – sutarė sukurti alternatyvą šešetuko integracijos iniciatyvai, t.y. Europos laisvosios prekybos asociaciją (EFTA – angl. European Free Trade Association).
Ši Didžiosios Britanijos iniciatyva nepasiteisino ir ji tapo pirmąja valstybe, pasiprašiusia priimama į Europos Bendrijas. Paskui ją pasuko ir jos prekybos partnerės Airija, Danija ir Norvegija, tad per 1961-1962 m. trys šešetuko įsteigtos Europos Bendrijos gavo keturių šalių narystės paraiškas.
Tačiau pirmoji EB plėtra užsitęsė Prancūzijos prezidentui Charlesui de Gaulle‘iui (Šarliui de Goliui) dukart vetavus Didžiosios Britanijos priėmimą. Jis tvirtino, kad britai į Bendrijas nori įsijungti tik dėl savo ekonominių interesų, neremdami eurointegracijos politinių tikslų (būdami „euroskeptikai“).
Todėl, nors 1967 m. visos keturios šalys paraiškas pateikė dar kartą, derybas su jomis nutarta pradėti tik 1969 m. pabaigoje, kai de Golis jau buvo pasitraukęs iš valdžios. Valstybės stojimo į Europos Bendriją sutartį pasirašė 1972 m. sausio 22 d. Danijoje ir Airijoje narystei pritarta referendumu, Didžiojoje Britanijoje stojimo sutartį ratifikavo Parlamentas, o Norvegijos piliečiai referendume narystei EB nepritarė. Tad po metų – 1973 m. sausio 1 d. – pilnateisėmis narėmis tapo Airija, Danija ir Didžioji Britanija. Neįstojusi Norvegija 1973 m. su EB pasirašė laisvosios prekybos sutartį.
Plėtra pietų krytimi
Antrasis ir trečiasis Bendrijų plėtros etapai apėmė Viduržemio jūros regiono šalis. 1975 m. į EB pasiprašė Graikija, ką tik atsikračiusi diktatūros. Derybos su Graikija užtruko, nes Taryba, vadovaudamasi politiniais ir saugumo sumetimais (siekta Graikiją – NATO narę – kuo glaudžiau integruoti į Vakarų saugumo bendruomenę), nepaisė Komisijos pasiūlymo už EB šalis skurdesnei ir ilgalaikių demokratijos tradicijų neturinčiai Graikijai taikyti specialią rengimo narystei programą. Dėl Graikijos narystės (1979 m. gegužės 28 d. pasirašyta stojimo sutartis, o dešimtąja Europos Bendrijos nare ji tapo 1981 m. sausio 1 d.) Bendrijos vidaus klausimu tapo sudėtingi Graikijos bei Turkijos tarpusavio santykiai (įskaitant padalyto Kipro problemą), narių politinis stabilumas ir ekonominio išsivystymo skirtumai, kuriuos paaštrino irgi neseniai demokratinėmis valstybėmis tapusių Ispanijos ir Portugalijos priėmimas.
Jos paraiškas Tarybai pateikė 1977 m., bet stojimo derybos užsitęsė (stojimo sutartis sudaryta 1985 m. liepos 12 d.). Be to, jų narystei, nepageidaudama konkurencijos savo į kitas EB šalis eksportuojamai produkcijai, priešinosi Graikija. Už tai, kad neblokuos naujųjų narių priėmimo, Graikija išsireikalavo kompensaciją per Viduržemio jūros programas. Narėmis Ispanija ir Portugalija tapo 1986 m. sausio 1 d. Apskritai pietinė EB plėtra iš esmės reiškė ir struktūrinės politikos susiformavimą.
Pirmoji Europos Sąjungos plėtra
1995 m. pradžioje prie Europos Bendrijų, po Mastrichto sutarties įsigaliojimo (1993 m. lapkričio 1 d.) tapusių Europos Sąjunga, prisijungė Austrija, Suomija ir Švedija. 1989 m. stojimo paraišką pateikė Austrija. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jos pavyzdžiu pasekė Švedija, Suomija, Šveicarija ir Norvegija. Su jomis, išskyrus Šveicariją, derybos baigtos 1994 m.
Norvegijos piliečiai referendume vėl balsavo prieš narystę. Neigiamą nuomonę referendume dėl stojimo derybų pradžios išsakė ir šveicarai (2001 m.), nors Šveicarijos parlamentas 2004 m. nusprendė narystės paraiškos neatsiimti. Artimiausiu metu Šveicarijos ir Norvegijos narystės klausimas neturėtų iškilti (nors pažymėtina, kad pastaraisiais metais Norvegijos viešosios nuomonės apklausose narystės ES rėmėjų procentas pirmąkart peržengė 50% ribą). Stebėtojos pozicijos laikosi ir Islandija.
Pastaroji plėtra
Dauguma pastarosios plėtros dalyvių yra Vidurio ir Rytų Europos šalys, į ES pasiprašę atsivėrus jas nuo Vakarų Europos skyrusiai geležinei uždangai. Tik Kipras ir Malta jau seniau buvo užmezgę santykius su EB - Asociacijos susitarimus sudarė dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Kalbant apie Baltijos šalių integraciją, prie jos labai prisidėjo anksčiau įstoję Skandinavijos valstybės – Danija, Suomija ir Švedija, kurios dar iki stojimo su Baltijos šalimis buvo pasirašiusios laisvos prekybos sutartis. Stojant į ES sutarčių reikėjo atsisakyti, bet Skandinavijos valstybės pasiekė, kad su Baltijos šalimis būtų pradėtos derybos ir sudarytos laisvos prekybos sutartys, kurios vėliau išplėtotos į Asociacijos sutartis, su Estija, Latvija ir Lietuva pasirašytas 1995 m. birželio 12 d.
Bendras stojimo procesas, į kurį be Baltijos šalių įtrauktos dar devynios valstybės, prasidėjo 1998 m. kovo 30 d. Nors iš pradžių derybas nuspręsta pradėti tik su geriau pasirengusiomis Čekija, Estija, Kipru, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija, 1999 m. gruodžio 10-11 d. Europos Vadovų Tarybos Helsinkyje priimtu sprendimu Lietuva, Bulgarija, Latvija, Slovakija, Rumunija ir Malta po kelių metų taip pat pakviestos deryboms. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašyta dešimties šalių stojimo sutartis ir jau kitų metų gegužės 1 d. ES narių gretas papildė rekordinis skaičius valstybių – įstojo Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Baigusios derybas Bulgarija ir Rumunija 2005 m. balandžio 25 d. pasirašė stojimo sutartis, o į Sąjungą įstojo 2007 m. sausio 1 d.
Perspektyvos
Šiuo metu kandidatėmis į ES pripažįstamos Kroatija, Makedonija (oficialus pavadinimas – Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija) ir Turkija. 2005 m. gruodžio mėn. su Turkija ir Kroatija pradėtos derybos, o Makedonijai suteiktas šalies kandidatės statusas, nors derybos dar nevyksta.
Prašymus pradėti derybas dėl ES narystės pateikė ir Juodkalnija (2008 m. gruodžio mėn.), Albanija (2009 m. balandžio mėn.), Islandija (2009 m. liepos mėn.) ir Serbija (2009 m. gruodžio mėn.).
Kitos Vakarų Balkanų šalys – Bosnija ir Hercegovina, Kosovas - yra potencialios šalys kandidatės. ES aukščiausiu lygiu yra patvirtinusi savo įsipareigojimą palaipsniui į ES priimti Vakarų Balkanų valstybes, kai šios bus tam pasirengusios. Lietuva pasisako ir už Ukrainos, Gruzijos bei Moldovos narystės perspektyvą.
Šalys narės ir kandidatės (interaktyvus Europos žemėlapis)
