BDAR

Jūsų asmens duomenų valdymas.

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.

Slapukų politika Privatumo politika

 


Spausdinti RSS

Naujienos

Dėl meilės į Kupiškį atsikrausčiusi Solveiga įsitikinusi – veiklos rasi, jei tik esi motyvuotas ir domiesi, kas vyksta po nosimi

2021 m. gruodžio 8 d. / Centrinė projektų valdymo agentūra

Ant Kupiškio marių kavinę „Marių terasa“ įkūrusi Solveiga Pranckūnė prieš persikraustydama į Kupiškį žinojo tik miesto pavadinimą, tačiau dabar drąsiai vardina mažo miestelio privalumus ir kartu su vyru Pauliumi kuria savo gyvenimą renovuotoje buvusioje vištidėje.

Rodoma:

Kupiškis buvo tik pavadinimas

Prieš keliantis gyventi į Kupiškį Solveigai šio miesto pavadinimas jokių gilesnių sąsajų neturėjo. Pati moteris yra kilusi iš Marijampolės, o į Kupiškį kraustytis paskatino vyras Paulius Pranckūnas. „Abu studijavom Kaune, ten ir susipažinom. Baigęs studijas mano vyras ieškojo darbo visoje Lietuvoje, bet susiklostė taip, kad norimą darbą gavo būtent savo gimtajame Kupiškyje. Teko rinktis – draugauti per atstumą arba kraustytis. Taip ir atsidūriau miestelyje, kurio iki tol tik pavadinimą buvau girdėjusi“, – pasakojo Solveiga. Atsikrausčiusi į naują miestą pašnekovė sakė net neturėjusi idėjų gyventi įdomiame name, o tuo labiau – 37 kvadratinių metrų ploto vištidėje. Poreikis renovuoti ūkinį pastatą atsirado tada, kai pritrūko vietos nakvoti, leidžiant savaitgalius senoje sodyboje.

„Sodyboje, deja, nebuvo nė vienos patalpos, tinkamos apsistoti nakčiai, todėl nusprendėme ūkiniame pastate, vištidės patalpoje, įsirengti kambarėlį, kuriame galėtumėm vasarą kartais pernakvoti. Pradėję įrenginėti kambarį, sugalvojom, kad galime suremontuoti visą ūkinį pastatėlį ir paversti jį vasarnamiu. Na, o dar vėliau, šovė mintis čia ir apsigyventi. Iš pradžių kalbėjom apie tai tik juokaudami, bet susiklostė taip, kad jau ketvirtus metus čia gyvename“, – sakė moteris.

Nors sodybos gyvenamojo pastato renovuoti galimybės nebuvo dėl nupuvusių rąstų, tačiau kai kuriems aplinkiniams ir vištidės idėja pasirodė per daug keista. „Didžioji dalis artimųjų palaikė, bet buvo žmonių, kuriems toks poelgis atrodė mažų mažiausiai keistas. Buvo sakančių, kad mums nepavyks, kad po pirmos žiemos pabėgsim“, – prisiminė Solveiga.

Kuriant verslą svarbiausia buvo idėja

Prisimindama apie kavinės „Marių terasa“ kūrimo pradžią Solveiga sakė, kad dabar tikriausiai viską darytų kitaip, atsargiau. „Tada buvom du neseniai studijas baigę jaunuoliai, užsidegę ir neturintys patirties tokio tipo versle. Mums svarbi buvo pati idėja, o finansai ir kiti dalykai buvo antram plane. Iš tikrųjų, ir dabar esam idėjiniai žmonės, bet patirtis dabar jau labiau priverčia pasverti visus už ir prieš“, – sakė Solveiga. Moteris pripažino, kad pradžia buvo sunki dėl Kupiškyje jau veikusių verslų ir kupiškėnų įpročių. Tuo metu mieste jau ilgą laiką gyvavo pora kavinių, kuriose gyventojai jau buvo pratę lankytis ne tik pietų, bet ir švenčių ar gedulingų pietų metu, o „Marių terasa“ turėjo visai kitą idėją.

„Mes atidarėm kitokio koncepto kavinukę – ant marių kranto, be cepelinų ir kepsnių, o tiesiog vietą atsigerti kavos, suvalgyti desertą ir pasigrožėt marių panorama. Kupiškyje tuo metu nebuvo kavos gėrimo ne namuose kultūros. Prireikė keleto metų, kol pradėjom jausti šiokį tokį įdirbį“, – prisiminė Solveiga. Moteris pasakojo, kad su „Marių terasa“ teko nudegti ir dirbti nuostolingai. Šaltuoju metų periodu sulaukdavę vos kelių klientų vėliau nusprendė kavinę atidaryti tik vasaros sezonui. Taip pat, Solveiga pastebi, kad didžiausias klientų srautas yra iš kitų miestų. Nusprendę dirbti vasaromis ir pastebėję, kad klientų srautas priklauso nuo gero oro, „Marių terasos“ savininkai pradėjo mąstyti ir apie kitas veiklas, kurios galėtų pradžiuginti lankytojus. „Jautėme, kad prie marių trūksta veiklos ir supratome, kad vien su kavinuke žmonių nepritrauksime, todėl pradėjome nuomoti įvairiausias vandens transporto priemones – vandens dviračius, irklentes, baidares, valtis. Dar vėliau įkūrėme vandens batutų parką, kuriam dalį lėšų gavome iš Europos Sąjungos. Prie marių yra ir vandenlenčių parkas – sujungėme juos į vieną ir pavadinome Wake&Jump“, – pasakojo moteris.

Solveiga sakė, kad anksčiau greitu metu prie „Marių terasos“ išsipildys ir seniai svajota idėja. „Neseniai įgyvendinome dar vieną ES projektą. Seniai turėjome svajonę pastatyti ant vandens plaukiojančią pirtelę ir kempingą – namelius, plūduriuojančius ant vandens. Vien iš savo lėšų to nebūtumėm išgalėję, bet štai – kempingas jau kyla. Žmonės galės apsistoti ant marių kranto“, – džiaugėsi Solveiga.

Gyvendama mažame mieste įžvelgia daug privalumų

Pašnekovės nuomone, kiekvienas žmogus turi savų poreikių todėl vienareikšmiškai vertinti, ar mažesniame mieste gyventi gerai ar blogai, negalima. Vis dėlto pati Solveiga džiaugiasi gyvenimu Kupiškyje, nes jis atitinka jos pačios būdo savybes. „Aš esu toks žmogus, kuris nemėgsta didelio sujudimo ir visada nori būti apsuptas gamtos, aiškiai matyti besikeičiančius metų laikus. Man patinka daržininkauti, turėti nuosavą kiemą“, – sakė Solveiga.

Nors daugelis mano, kad gyvenant mažesniuose miestuose ar kaimo vietovėse trūksta veiklų, Solveiga turi kitą nuomonę ir sako, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių. „Taip, mažesniuose miestuose veiklos tikrai mažiau, tačiau nemanau, kad jos trūksta, jei tik pats esi motyvuotas ir domiesi, kas vyksta tau po nosimi. Tikrai mažesniuose miestuose vyksta ir kultūrinis gyvenimas, ir pramogų yra. Vasarą gyventi mažesniame miestelyje yra didelis privalumas. Po darbo nėra jokių kamščių, viskas arti, gali dar ir kažkur prie vandens suspėti pagulėt. Pavyzdžiui, Kupiškyje per pietų pertrauką net gali spėti prie marių paskaityti knygą ir suvalgyti atsineštus pietus. O savaitgaliais vasarą čia išvis rojus“, – pasakojo pašnekovė.

Moteris neslepia, kad susidūrus su sunkumais kartais kyla minčių išsikraustyti iš Kupiškio, tačiau jos greitai išsisklaido pažiūrėjus pro langą. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad užklupus sunkumams ar kažkokiems nemalonumams nebuvo kilę tokių minčių. Maži miestai turi ir savų minusų. Vis dėlto tada pradedu galvoti, o į kokį gi miestą aš norėčiau persikelt ir suvokiu, kad nebent į Klaipėdą – dėl jūros. Bet juk po namų langais turime marias. Tuo ir baigiasi šie silpnumo akimirkų pasvarstymai“, – sakė Solveiga.

 

„Integruojanti infrastruktūra“ – VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama suteikti gyventojams daugiau žinių apie Lietuvos regionuose ES fondų lėšomis atnaujintos ar sutvarkytos infrastruktūros teikiamas galimybes ir privalumus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

Lrytas.lt straipsnis

Susiję įrašai